Emocijų karuselė
Knygoje dalindamasi savo ir aplinkinių patirtimi, autorė veda skaitytoją emocijų pažinimo įvairiose gyvenimo situacijose keliu bei parodo jų poveikį sveikatai. Išskirtinė knygos struktūra – autorės pokalbis su skaitytoju – leidžia sekti minties srautu ir pajausti meditacinę būseną. Paliečiamos įvairios probleminės sritys, kurios dažnai įsuka į priklausomybių ratą. Suvokiant, kaip tai vyksta, žengiant sąmoningumo keliu, pasąmonėje vyksta pokyčiai: atsikratoma baimių, tvirtėja dvasinis stuburas, kyla savivertė, tampa šviesiau.
176 p.
122×200 mm kietas viršelis
Kaip pavasarį žiedus sukrauna vieni medžiai, po to kiti, taip ir žmonių sąmoningumas pasireiškia nevienodai. Vieni subręsta anksčiau, kiti vėliau.
Leiskime kiekvieno sąmoningumui pražysti jam skirtu laiku. Nevertinkime ir neteiskime. Išmokime priimti žmogų tokį, koks jis yra.
Karuselė… Ji sukasi ratu. Nepaliauja suktis tol, kol mechanizmas sustoja. Programa gali būti nustatyta trims ar penkioms minutėms, o kartais tai gali trukti gerą dešimtmetį ar ilgiau…Visi mes sukamės emocijų karuselėse, kurios kartais tampa užburtais ratais, iš kurių nerandame išėjimo, kol tam neateina laikas. Amerikietiški kalneliai žinomi visame pasaulyje. Jie skraidina aukštyn ir nuleidžia žemyn svaigindami ir gąsdindami, abiem atvejais priversdami širdį plakti sparčiau ir adrenalinui plūstelėti į smegenis. Kaip pakliūname į užburtą adrenalino priklausomybės ratą, net nepastebime. Sukamės jame ieškodami vis naujų gyvenimo iššūkių ir išbandymų, kildami aukštyn ir leisdamiesi žemyn. Visai kaip karuselėse. Ar pamenate save vaikystėje, kai nusivedę į parką tėvai jus įsodindavo į karuselę ir palaimingai mojuodavo jums, besisukantiems joje. Kartais vaikučiai išlipdavo iš karuselės ir svirduliuodavo kaip apgirtę, kiti vos spėję pasiekti tvirtą pagrindą po kojomis nesulaikydavo skrandžio turinio ir jis palikdavo aiškų žemėlapį ant švarių ir tvarkingų drabužėlių… Ko gero, tai būdavo pirmas adrenalino proveržis, kuris netruko persikelti į paauglio, o vėliau ir suaugusiojo gyvenimą. Tik mes to nežinojome. Mes nemąstėme. Mes tiesiog gyvenome. Tai darome ir dabar. Tik gyvenimo karuselė sukasi vis greičiau, o mes, kartais apsvaigę, kartais kamuojami nerimo ir širdies permušimų, net nesuvokiame, kad sukamės toje pačioje, dar vaikystėje išbandytoje karuselėje… Nuolatos. Aukštyn, žemyn arba ratu – į vieną pusę, be perstojo. Kaip voverė rate. Kas gi mus verčia suktis karuselėje ir kas nustatė laiką, kiek mums joje suktis? Kas tas karuselės prižiūrėtojas, kuris nustato mechanizmo veikimo laiką? Klausimas retorinis. Nebesame vaikai. Už mus mąstyti nereikia. Vaikas, žinoma, atviras aplinkai ir išbandymams. Jis nuoširdžiai verkia arba juokiasi, bet jis nežino, kas yra karuselė, kol tėveliai, norėdami savo atžalą pralinksminti, neįsodina jo į užsukamą ratą. Tada vaikas arba palaimingai krykštauja, arba susisukus galvelei pradeda verkšlenti. Bet kokiu atveju – teigiamai ar neigiamai jis reaguoja į jam pateiktą žaidimo scenarijų. Lygiai taip pat, keliaudami per gyvenimą, mes dalyvaujame gyvenimo pateiktame scenarijuje. Reaguojame į mums pateikiamas situacijas. Verkiame arba juokiamės, džiūgaujame ir krykštaujame arba vaikštome prislėgti ir paniurę. Kas tai lemia? …
Grožį matome vidinėms akimis. Kartą su pažįstama ėjome takeliu į jos darbovietę. Susižavėjusi ištariau: „Kaip nuostabiai žydro dangaus fone ant kalno išryškėja baltos bažnyčios siluetas. Tarsi gulbė savo sparnais apgobusi globoja miestą.“ Pažįstama pakėlė akis į mano rodomą vaizdą ir, pažiūrėjusi į mane, tarė: „Įsivaizduoji, šioje vietoje dirbu dvidešimt metų, kasdien minu tą patį taką ir niekada nemačiau šio nuostabaus vaizdo…“ Jos akyse įžvelgiau išgąstį. Jos siela tarytum nubudo, pamatė tai, kas jai buvo parodyta ir nuščiuvo suvokusi, kad tokį ilgą laikotarpį miegojo… Džiugu, kad pastebėdama mus supantį grožį, pakeliu ir kitų žmonių akis aukščiau kasdienių rūpesčių. Žmogus, paskendęs mintyse, negali pasidžiaugti būties akimirka. Kasdien vaikšto nuleidęs galvą žemyn, geriausiu atveju žiūri priešais save. Sakysite – po kojomis žiūrėti reikia, kitaip pargriūsi. Sutinku. Tačiau, kai jus kamuoja alinančios mintys, net ir žiūrint po kojom, galima suklupti… Bet galima stabtelėti ir apsidairyti, pažvelgti į dangų ir nusišypsoti. Bažnyčios vaizdas mus pakylėjo, sudvasino. Moteris buvo priblokšta savo atradimo – per dvidešimt metų nesugebėjo pakelti galvos aukščiau. Dažnas mūsų vaikštinėja nudelbęs akis žemyn, lyg ką pametęs. Toks žmogus gėlės žiedo ar pradedančių žydėti medžių nepastebės. Po kiek laiko atsibus, o medžiai jau žaliuos. „Ir kaip nepastebėjau baltų žiedų?..“ – ne vienas paklaus savęs. Vasara netruks prabėgti, o lengvai besisukantys bei krentantys įvairiaspalviai medžių lapai šoks savo šokį tiems, kas juo gėrėsis…
Meluodami kitam, meluojame sau. Sakydami kitam netiesą, apgaudinėjame save. Bandome pasislėpti už melo vartų nuo kitų, tačiau iš tikrųjų giliai paslepiame savąjį „aš“, kurio po to taip intensyviai ieškome tobulinimosi kursuose. Žmogus nesupranta, kad viską, ką jis išleidžią į išorę, tą patį nešiojasi savo viduje. Kaip jaučiatės apsimelavę arba manipuliuodami? Atsakykite sau sąžiningai. Po kiekvieno melo žingsnio vis labiau prarandate save, sąlytį su vidiniu savimi, su Aukščiausiuoju. Be šito gyvenime neturėsite vidinės harmonijos ir palaimos. Nesuprasdami, kiek žalingas yra melas, žmonės manosi meluoją kitiems, tik ne sau. Ne kartą esu girdėjusi – „Galiu pameluoti kitam, bet sau aš nemeluoju“. Deja, jūs meluojate sau. Atradimas? Sveikinu, jūs jau padarėte pirmą žingsnį. Mat sakomas melas išorę pasiekia apie 10 procentų, visa kita lieka jumyse. Meluojate sau. Slepiatės už melo sienų, kurios tampa ištisa tvirtove, juosiančia vidinį pasaulį.
